Vietos savivalda Rytų ir Vidurio Europoje konspektai 3

Vietos savivalda Rytų ir Vidurio Europoje konspektai 3

Trečioje darbo konspektų dalyje tęsime apibūdinimą ir lyginimus vietos savivaldos mechanizmu pasirinktose Europos šalyse.

Savivaldybės turi ribotus savus finansinius išteklius. Didžioji dalis savų finansinių išteklių yra gaunama iš fizinių asmenų pajamų mokesčio, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčio. Savi finansiniai ištekliai, kuriais savivaldybės gali laisvai disponuoti, sudaro tik nedidelę dalį jų biudžeto. Didžioji dalis savivaldybių biudžeto yra formuojama iš valstybės dotacijų, skirtų valstybinėms (perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti. Esant tokiai fiskalinei sistemai, savivaldybės turi labai ribotas galimybes aktyviai dalyvauti savo teritorijos ekonominėje ir socialinėje plėtroje. Naujų investuotojų pritraukimas, sudarant jiems palankias sąlygas, yra labai ribotas ir vykdomas savų ir taip menkų finansinių išteklių sąskaita.
Dauguma šalių turi dviejų lygių vietos savivaldą, savivaldybės ir vietos bendruomenės sudaro žemesnį lygį, pvz., kai kurie miestai Slovėnijoje ir Slovakijoje turi miesto savivaldybės statusą. Apskritys ir apygardos atstovauja aukštesnįjį lygį, kurios yra atsakingos už bendruomenių ir savivaldybių veiklų koordinavimą, vietinių interesų ir viešųjų paslaugų skatinimą. Daugelyje šalių vietos savivaldos yra atstovaujamos regionų savivaldos, nes jos organai yra renkami vietos valdžios rinkimuose ir yra atsakingi už užduočių vykdymą vietos lygiu.
Net ir labai nedidelių komunų gyventojai daugumoje Vakarų Europos ir pokomunistinės Vidurio Europos šalių turi savivaldos teisę, veikimo, iniciatyvos ir sprendimo laisvę tvarkant vietinius reikalus. Komunos turi renkamą atstovaujamąją instituciją, kurią apibendrintai galima vadinti taryba, bei vykdomąją instituciją – merą, kurį, pavyzdžiui, gali rinkti taryba arba tiesiogiai gyventojai. Kaip juridiniai asmenys komunos disponuoja žeme ir kitu nekilnojamuoju turtu, turi savo biudžetą ir pajamas. Jos yra atsakingos už ikimokyklinį ir pradinį mokymą, pirminę sveikatos priežiūrą, socialines bei kultūrines paslaugas, prižiūri ir plėtoja infrastruktūrą (vietinius kelius, vandentiekį, vandens valymo įrenginius ir t. t.), organizuoja civilinę ir priešgaisrinę saugą. Taip pat jos gali turėti ir valstybės deleguotų kompetencijų, pavyzdžiui, atlikti civilinės metrikacijos funkciją, vesti įmonių registrą.

2 dalis.

4 dalis.

Pavartyti ir pasiskaityti daugiau įdomių straipsnių galite ČIA.

Dar viena konspekto apie savivaldą dalis įkelta: 2015-03-17